Viskas prasidėjo nuo vieno draugo pokalbio
Dar praėjusį rudenį net negalvojau, kad kažkada stovėsiu Kauno maratono starte. Bėgimas man visada atrodė kažkas iš kito pasaulio – tai sportas tiems, kurie jau gimė su bėgimo bateliais ant kojų. Bet tada vienas draugas, kuris pats nėra koks super sportininkas, pasakė: „Užsiregistruok. Blogiausiu atveju – paeisi.” Ir štai – užsiregistravau. 12 savaičių iki starto, nulis patirties, pilnas entuziazmas ir šiek tiek siaubo.
12 savaičių planas – ne taip baisu, kaip skamba
Pirmą savaitę bėgau gal 15 minučių ir jau galvojau, kad mirtis artėja. Bet čia ir yra visa esmė – nereikia iš karto lėkti kaip olimpietis. Naudojau klasikinį pradedantiesiems skirtą planą, kur kaitaliojamas bėgimas su ėjimu. Pirmosios trys savaitės – tiesiog pratintis, kad kojos prisimintų, jog jos skirtos ne tik sėdėjimui.
Nuo ketvirtos savaitės pradėjau jausti kažką keisto – bėgimas ėmė teikti malonumą. Rimtai! Ilgesni bėgimai Nemuno pakrantėje, ausyse podcast’as, galvoje – tuštuma (gerąja prasme). Devintą savaitę pirmą kartą nubėgau 10 km be sustojimo ir jaučiausi lyg būčiau užkopęs į Everestą.
Svarbiausi dalykai, kuriuos išmokau per tą laiką:
- Tinkamas tempas – lėtesnis nei manai. Daug lėtesnis.
- Bateliai sprendžia viską. Neskupi ant gerų bėgimo batų.
- Miegas ir mityba yra treniruotės dalis, ne priedas.
- Ilgasis savaitgalio bėgimas – šventas. Neleisk nieko jo sugadinti.
Kauno maratono trasa – ko tikėtis
Kauno maratono trasa yra tiesiog graži. Tai ne koks pramoninis rajonas ar pilkos gatvės – čia bėgi per miesto širdį, matai Nemuną, Neris, senamiestį, Žaliakalnį. Bet būk pasiruošęs – yra keli kalniukai, kurie pusmaratonio pabaigoje atrodo kaip Alpės. Ypač Žaliakalnis. Apie jį visi įspėja, bet vis tiek nustebina.
Palaikymo punktai išdėstyti gerai, žmonės linksmi, vandens ir izotono pakanka. Kauniečiai tikrai išeina palaikyti – tai nėra tuščia trasa. Kai pirmą kartą išgirsti, kaip nepažįstamas žmogus šaukia tavo vardą (jis parašytas ant marškinėlių – patarimas!), kažkas viduje tiesiog užsidega.
Kai finišo linija tampa tik pradžia
Perbėgęs finišo liniją verkiau. Nesigėdiju to pripažinti. 12 savaičių, šimtai kilometrų treniruočių, skausmingos raumenų dienos – ir tada ta medalio sunkumas rankose. Kauno maratonas nėra tik bėgimas. Tai įrodymas sau, kad gali daugiau, nei manei. Jei svarstai, ar verta užsiregistruoti – verta. Jei bijai, kad nepasiruošęs – 12 savaičių yra visiškai realu. Miestas palaikys, trasa įkvėps, o finišas bus vienas geriausių jausmų, kurį patirsi šiemet. Tiesiog pradėk bėgti.
