Kodėl Kaunas staiga tapo sporto entuziastų miestu?
Prisimenu, kaip prieš kokius penkerius metus bandžiau įkalbėti draugus eiti bėgioti prie Nemuno. Žiūrėjo į mane lyg į keistuolį – kam tas bėgiojimas, kai galima kavą gerti senamiestyje? O dabar? Dabar bandau surasti laisvą laiko langą sporto klube, nes visi užimti. Ir tai ne išimtis – visas Kaunas tarsi pabudo ir nusprendė, kad judėjimas yra gyvenimas.
Šis pokytis neįvyko per naktį. Tai buvo pamažu besiformuojantis reiškinys, kurį paskatino keletas veiksnių. Pirma, vis daugiau kauniečių pradėjo suprasti, kad sveikata – ne tik apie tai, ką valgai, bet ir kaip judi. Antra, miesto infrastruktūra ėmė keistis, pritaikant ją aktyviam gyvenimo būdui. Trečia, atsirado bendruomenė – žmonės, kurie ne tik patys sportuoja, bet ir kitus įtraukia.
Man asmeniškai įdomiausia tai, kad šis judėjimas nėra dirbtinis. Niekas čia neorganizavo jokių valstybinių kampanijų su prievarta. Tiesiog žmonės patys ėmė ir pradėjo. Gal pandemija prisidėjo? Tikrai taip. Kai užsidarė sporto klubai, visi išbėgo į lauką ir suprato, kad sportuoti galima visur.
Kur Kaune sportuoti, jei nenori įsirašyti į brangų klubą
Vienas didžiausių mitų apie sportavimą – kad tam reikia daug pinigų. Kaune tai tikrai netiesa. Aš pats pradėjau nuo paprasčiausio bėgiojimo Santakoje, ir tai man nekainavo nieko, išskyrus normalius bėgimo batus (kuriuos, beje, rekomenduoju įsigyti – kelius apsaugosi).
Nemuno sala tapo tikru sporto entuziastų rojumi. Ten rasi ir bėgikų, ir dviratininkų, ir jėgos pratimų aikšteleles, kur vietiniai „kalistenikininkai” daro tokius triukus, kad net žiūrėti baisu. Viskas nemokama, viskas prieinama. Vasarą ten būna tiek žmonių, kad kartais jaučiuosi kaip kokiame sporto festivalyje.
Ąžuolynas – kita vieta, kur galima sportuoti nemokamai ir dar kvėpuoti šviežiu oru. Čia daugiau šeimų su vaikais, bėgikų ir šiaurietiško ėjimo mėgėjų (taip, tie žmonės su lazdelėmis tikrai žino, ką daro – tai puiki treniruotė). Yra įrengti takai, yra kur pasitempti, pasidaryti prisitraukimų.
O jei nori kažko labiau organizuoto, bet vis tiek nemokamo – ieškokite bendruomeninių iniciatyvų. Pavyzdžiui, „Parkrun” organizuoja nemokamus 5 km bėgimus kiekvieną šeštadienį. Ateini, bėgi, gauni rezultatą, susipažįsti su žmonėmis. Jokių įsipareigojimų, jokios narystės.
Kaip sporto bendruomenės keičia kauniečių požiūrį į sveikatą
Kai pradėjau sportuoti reguliariai, pastebėjau keistą dalyką – sportuojantys žmonės labai mėgsta apie tai kalbėti. Iš pradžių tai man atrodė kaip savotiška sektantiška elgsena, bet paskui supratau, kad tai tiesiog entuziazmas, kuriuo norisi dalintis.
Kaune atsirado daugybė sporto bendruomenių, ir jos veikia kaip savotiški palaikymo tinklai. Yra bėgimo klubai, dviračių grupės, jėgos treniruočių komandos, joga parke iniciatyvos. Kas įdomiausia – šios bendruomenės priima visus. Nesvarbu, ar tu bėgi kilometrą per 7 minutes, ar per 10 – vis tiek būsi priimtas.
Aš prisijungiau prie vienos bėgimo grupės Facebook’e ir tai buvo vienas geriausių sprendimų. Kai žinojai, kad trečiadienio vakarą žmonės laukia tavęs prie Nemuno, tai nebeišsisukinėsi. Socialinis spaudimas, bet geru būdu. Plius, kai bėgi su grupe, tas bėgimas prabėga greičiau – šneki, juokauji, net nepajunti, kaip 10 kilometrų jau už nugaros.
Šios bendruomenės daro ir dar vieną svarbų dalyką – keičia požiūrį į sportą kaip konkurenciją. Čia ne apie tai, kas greičiausias ar stipriausias. Čia apie tai, kad šiandien padarei daugiau nei vakar. Apie asmeninę pažangą, o ne apie lenktyniavimą su kitais.
Miesto infrastruktūra: kas pasikeitė ir kas dar reikėtų pagerinti
Tiesą sakant, Kauno savivaldybė pastaraisiais metais tikrai pasistengė. Dviračių takų tinklas išsiplėtė – dabar galiu nuvažiuoti iš Šančių į Aleksotą beveik visą kelią dviračių taku. Ar viskas tobula? Tikrai ne. Kai kuriose vietose takai staiga baigiasi niekur, arba atsiduri situacijoje, kai dviračių takas virsta pėsčiųjų šaligatviu, ir visi žiūri į tave kaip į agresorių.
Lauko treniruočių aikštelės – čia tikrai pliusas. Jos atsirado daugelyje rajonų, ne tik centre. Žinoma, įranga kartais būna susidėvėjusi, bet tai jau smulkmenos. Svarbiausia, kad galimybė yra. Mačiau, kaip mano rajone tokia aikštelė subūrė visą bendruomenę – ten treniruojasi ir paaugliai, ir vyresni žmonės, ir jauni tėvai, kol vaikai žaidžia šalia.
Bet yra dalykų, kuriuos reikėtų patobulinti. Pirma, apšvietimas. Žiemą, kai tamsu jau penkta valandą, norisi bėgioti saugiose, gerai apšviestose vietose. Ne visur tai įmanoma. Antra, dušai ir persirengimo kambariai viešose erdvėse. Jei sportuoji pietų pertraukos metu, norisi kur nors normaliai nusiprausti.
Dar viena problema – žiemos metu takų priežiūra. Suprantu, kad sniegu užpustytą dviračių taką valyti sudėtinga, bet kai kurie pagrindiniai maršrutai galėtų būti prižiūrimi geriau. Matau, kaip žiemą žmonių, sportuojančių lauke, skaičius krenta, ir viena iš priežasčių – tiesiog nepatogu ir nesaugu.
Sporto klubų kultūra: nuo elitinių centrų iki kaimyninių salių
Prieš kokius septynerius metus sporto klubas Kaune buvo arba labai brangus, arba labai prastas. Jokios vidurio nebuvo. Arba mokėjai 60 eurų per mėnesį už blizgantį centrą su baseinu ir sauna, arba ėjai į rūsį, kur įranga atrodė kaip iš sovietmečio.
Dabar situacija kardinaliai pasikeitė. Atsirado vidutinio lygio klubų, kur už 25-35 eurus gauni visai normalias sąlygas. Įranga nauja, instruktoriai kvalifikuoti, atmosfera draugiška. Man asmeniškai patinka šis demokratėjimas – sportas tapo prieinamesnis įvairių pajamų žmonėms.
Įdomu tai, kad atsirado ir specializuotų klubų. Yra vietos, kur daugiausia dėmesio skiriama funkciniam treniravimui, yra crossfit salės, yra klubai, orientuoti į jėgos treniruotes. Tai reiškia, kad gali rasti tiksliai tai, kas tau patinka, o ne eiti į universalų klubą ir bandyti ten susigaudyti.
Bet štai kas man nepatinka – kai kurie klubai vis dar gyvena senuoju mentalitetu, kad klientas turi būti „įkalintas” sutartyje. Metinės sutartys, sudėtingas atsisakymo procesas, paslėptos sąlygos smulkiu šriftu. Tai jau praeitis, bet kai kurie klubai vis dar to nesupranta. Laimei, konkurencija daro savo – tokie klubai pamažu praranda klientus.
Kaip sportas tapo socialiniu reiškiniu, o ne tik fizine veikla
Vienas įdomiausių dalykų, kuriuos pastebėjau per pastaruosius metus – sportas Kaune tapo būdu susipažinti su žmonėmis. Anksčiau, jei norėjai naujų pažinčių, ėjai į barą ar klubą. Dabar? Eini į bėgimo grupę ar laipiojimo salę.
Ypač tai aktualu žmonėms, kurie persikėlė į Kauną iš kitų miestų. Pažįstu ne vieną žmogų, kuris sako, kad draugų ratą Kaune susiformavo būtent per sportą. Ir tai logiška – kai sportuoji su žmonėmis reguliariai, natūraliai užsimezga ryšiai. Bendras tikslas, bendra veikla, bendros kančios po sunkios treniruotės – tai vienija.
Socialiniai tinklai čia irgi suvaidino savo vaidmenį. Instagram’e pilna kauniečių, kurie dalijasi savo sporto kelione. Ir tai ne tik profesionalūs sportininkai – paprasti žmonės, kurie parodo, kaip jie keičiasi, kaip progresuoja. Tai įkvepia kitus pradėti.
Atsirado ir sporto renginių kultūra. Bėgimo varžybos, dviračių maratonai, jėgos treniruočių turnyrai – visa tai vyksta Kaune reguliariai. Ir žmonės dalyvauja ne tik dėl pergalės, bet dėl patirties, dėl bendruomenės jausmo. Prisimenu savo pirmąjį pusmaratonį Kaune – finišavau toli nuo lyderių, bet jausmas buvo neįtikėtinas. Žmonės šaukė, palaikė, nepažįstami žmonės plojo – tai buvo daugiau nei sportas.
Praktiniai patarimai, kaip pradėti sportuoti Kaune
Gerai, pakalbėjome apie tendencijas ir pokyčius, bet kaip konkrečiai pradėti, jei iki šiol buvai sofos mėgėjas? Pasidalinsiu tuo, kas man padėjo ir ką patarčiau kitiems.
Pirma, nepradėk per daug. Tai klasikinė klaida – žmogus nusprendžia sportuoti ir iš karto nusiperka metinę klubo narystę, naują sportinę aprangą už šimtus eurų ir pasižada treniruotis šešias dienas per savaitę. Po dviejų savaičių viskas baigiasi. Pradėk mažai – du kartus per savaitę pakanka. Vaikščiok, bėgiok lėtai, daryk paprastus pratimus. Kai tai taps įpročiu, galėsi didinti intensyvumą.
Antra, rask veiklą, kuri tau patinka. Jei nekenčia bėgioti, nebėgiok. Gal tau labiau patiks plaukimas? Ar dviračiai? Ar šokiai? Kaune yra galimybių visokioms veikloms. Aš, pavyzdžiui, ilgai bandžiau įsimylėti jėgos treniruotes, bet supratau, kad man labiau patinka bėgiojimas. Ir tai visiškai normalu.
Trečia, naudokis nemokamomis galimybėmis pradžioje. Nebūtina iš karto pirkti brangią narystę. Išbandyk bėgiojimą lauke, padaryk treniruotę lauko aikštelėje, prisijunk prie nemokamų bendruomeninių veiklų. Taip supratai, ar tau tai patinka, be didelių finansinių įsipareigojimų.
Ketvirta, rask bendraminčių. Vienatvėje sportuoti sunku, ypač pradžioje. Ieškokite grupių Facebook’e, Instagram’e, prisijunkite prie bėgimo klubų ar kitų bendruomenių. Kai yra su kuo pasidalinti patirtimi ir kas palaiko, viskas tampa lengviau.
Penkta, nesitikėk greitų rezultatų. Tai ne magija – nepasikeisi per savaitę ar net mėnesį. Bet jei būsi nuoseklus, po trijų mėnesių pajusi skirtumą. Po pusės metų jau matysi pokyčius. Po metų neatpažinsi savęs. Reikia kantrybės.
Ką sportiška bendruomenė duoda miestui ir kodėl tai svarbu mums visiems
Galų gale, kodėl tai svarbu ne tik tiems, kurie sportuoja, bet visam miestui? Gal atrodo, kad tai tik asmeninis pasirinkimas, bet iš tiesų poveikis yra daug platesnis.
Pirma, sveikesni žmonės – mažesnė našta sveikatos sistemai. Tai ne teorija, tai faktas. Kai žmonės juda, mažiau serga širdies ligomis, cukriniu diabetu, turi mažiau psichikos problemų. Tai reiškia mažesnes išlaidas gydymui, mažiau nedarbingumo dienų.
Antra, sportiška bendruomenė kuria saugesnes viešąsias erdves. Kai parke ar prie upės nuolat yra žmonių, kurie sportuoja, ta vieta tampa saugesnė. Nusikalstamumas mažėja, nes yra socialinė kontrolė. Aš pats pastebėjau, kaip Santakoje, kuri anksčiau vakarais buvo gana apleista, dabar net vėlai vakare yra pilna bėgikų ir dviratininkų.
Trečia, tai kuria miesto identitetą. Kaunas tampa miestu, kuris rūpinasi savo gyventojų sveikata, kuris investuoja į aktyvų gyvenimo būdą. Tai pritraukia jaunus žmones, šeimas, investicijas. Tai daro miestą patrauklesnį.
Ketvirta, sportas mažina socialinę atskirtį. Kai sportuoji, nesvarbu, kiek uždirbi, kokį automobilį vairuoji, kokiame rajone gyveni. Visi lygūs – visi prakaituoja, visi stengiasi, visi turi sunkumų. Tai vienija labiau nei bet kas kita.
Matau, kaip Kaunas keičiasi, ir tai džiugina. Žinoma, ne viskas tobula, yra ką tobulinti. Bet kryptis teisinga. Vis daugiau žmonių supranta, kad sveikata – tai investicija į save, į savo šeimą, į savo ateitį. Ir kai tai tampa bendruomenės reikalu, o ne tik asmeniniu pasirinkimu, vyksta tikri pokyčiai. Tikiuosi, kad šis judėjimas tik stiprės, kad Kaunas taps dar sportiškesnis, dar aktyvesnis, dar gyvesnis. O jei tu dar neesi šios bendruomenės dalis – niekada nevėlu pradėti. Gal būtent šiandien?
