Žanaviciaus gatvėje, kur Žalgirio arena šviečia vakarais kaip didelis metalinis laivas, retai kas pagalvoja, kad po parketu ir tribūnomis slypi kur kas daugiau nei kamuolys ir prakaitas. Sėdėdamas tribūnose jau ne vienerius metus, pastebėjau, kaip kinta pats žaidimas – ne taktika, ne rungtynių tempas, o kažkas subtilesnio. Treneriai vis dažniau žvilgčioja į planšetes tarp kėlinių, o šalia suole sėdi žmonės, kurių darbas nėra šaukti nurodymus, o skaityti skaičius.
Kai algoritmas tampa treniruočių dalimi
Kauno krepšinio klubai, o ir kitos komandos mieste, jau seniai nebesitenkina paprastu statistikos rinkimu. Kalbu ne apie tuos senoviškus lentelių skaičius – metimų procentą ar perimtus kamuolius. Kalbu apie sistemas, kurios stebi kiekvieną žaidėjo žingsnį aikštėje, analizuoja jo pagreitį, kryptį, net tai, kaip pasikeičia bėgimo technika po penkiasdešimties minučių intensyvaus krūvio. Sensoriai, integruoti į aprangą ar apyrankes, siunčia duomenis tiesiai į sistemas, kurios per sekundės dalį parodo, ar žaidėjas artėja prie nuovargio ribos, už kurios slypi trauma.
Man, kaip žiūrovui, tai atrodo beveik nematoma – kol nesustoji ir nepagalvoji, kodėl treneris staiga keičia žaidėją, kuris tik ką atrodė puikios formos. Pasirodo, dažnai tai nėra intuicija ar patirtis, o algoritmo signalas, kad raumenų aktyvumas krenta ir rizika didėja.
Ne tik krepšinis
Įdomu tai, kad panašios technologijos pamažu skverbiasi ir į kitas Kauno sporto sritis – lengvąją atletiką, plaukimą, net dviračių sportą. Vietiniai klubai, ieškodami būdų konkuruoti su didesniais Vakarų Europos centrais, investuoja į kompiuterinės regos sistemas, kurios analizuoja judesio biomechaniką. Bėgikas, kurio žingsnio ilgis skiriasi vos keliais centimetrais nuo optimalaus, gali sužinoti apie tai per kelias treniruotes, o ne po metų bandymų ir klaidų.
Plaukimo baseinuose panašiai veikia povandeninės kameros, fiksuojančios kiekvieną rankos judesį. Duomenys perduodami sistemai, kuri lygina sportininko techniką su tūkstančiais ankstesnių įrašų ir pasiūlo mikroskopines korekcijas. Skamba šaltai, technokratiškai, bet rezultatas – gyvas žmogus, plaukiantis šiek tiek greičiau, šiek tiek efektyviau, be to jausmo, kad kažkas jį stebi iš viršaus kaip skruzdę po didinamuoju stiklu.
Žiūrovo akimis – kas keičiasi tribūnose
Kaip žiūrovas, aš pats jaučiu, kaip keičiasi pati rungtynių patirtis. Kartais ekranuose arenoje rodomi ne tik paprasti statistikos langeliai, o realaus laiko tikimybių skaičiavimai – kiek procentų tikėtina, kad komanda laimės po tam tikro epizodo. Tai keičia santykį su žaidimu. Nebe tik emocija, bet ir skaičius, šalia kurio ta emocija egzistuoja.
Kalbėjausi su vienu treneriu po treniruotės – jis sakė, kad jaunieji sportininkai šiandien priima duomenis kaip savaime suprantamą dalyką, tarsi jie visada buvę. Vyresni, prisimenantys laikus be jokių sensorių, kartais skeptiškai kraipo galvą, sakydami, kad sportas praranda tą nenuspėjamą, žmogišką pusę. Bet tuoj pat pripažįsta – traumų mažiau, karjeros ilgesnės, o tai, ko negalima paneigti skaičiais.
Kai skaičiai virsta pasakojimu
Sėdint tribūnose vakarais, kai arena tuštėja, o šviesos pamažu gęsta virš parketo, sunku patikėti, kad visa tai – kiekvienas šuolis, kiekvienas metimas, kiekvienas atsipūtimas – jau seniai tapo duomenų srautu kažkur serveriuose. Bet gal būtent tai ir yra dabartinio sporto grožis: technologija, kuri nesikiša į žaidimo esmę, o tarsi tyliai stovi šešėlyje, padėdama sportininkui tapti geresne savo paties versija. Kauno klubai, nors ir neturėdami tokių biudžetų kaip didieji Europos vardai, moka pritaikyti tai, ką turi, protingai – ir tai jaučiasi ne tik statistikoje, bet ir toje akimirkoje, kai žaidėjas, atrodo, tiksliai žino, kur bus kamuolys po sekundės. Gal tai ir nėra magija. Bet iš tribūnos, tamsoje, kur šviesos atsimuša į blizgantį parketą, tai vis tiek atrodo šiek tiek panašu į ją.
