Prieš kokius porą metų, jei būtum paklausęs bet kurio Kauno bėgimo trenerio apie dirbtinį intelektą, tikriausiai būtum sulaukęs skeptiško žvilgsnio ir kažko panašaus į „man ir sąsiuvinio užtenka”. Dabar situacija visai kitokia. Pasivaikščiojus po „Girstutį” ar užsukus į kokį nors treniruočių centrą Šilainiuose, vis dažniau girdi kalbas apie algoritmus, kurie skaičiuoja pulsą, analizuoja miego kokybę ir sako, kada geriau likti namie, o ne bėgti intervalus.
Kai treneris tampa duomenų analitiku
Vienas dalykas, kuris mane tikrai nustebino kalbantis su vietiniais treneriais – kiek daug jų dabar dirba ne tiek „iš jausmo”, kiek pasitikėdami skaičiais. Kauno „Žalgirio” arenos apylinkėse treniruojasi ne vienas krepšininkas, kuris ryte pirmiausia pažiūri į telefoną – ne žinutes tikrina, o savo miego fazes ir HRV (širdies ritmo variabilumo) rodiklius. Jei sistema rodo, kad organizmas dar nepasiruošęs krūviui, treneris koreguoja planą tiesiog per kelias minutes.
Anksčiau tokia korekcija reikalaudavo intuicijos ir daugybės metų patirties. Dabar – programėlė tiesiog pasako. Ar tai gerai? Iš dalies taip, bet kalbėdamas su vienu vyresnės kartos treneriu išgirdau ir kitą pusę: „Jaunimas dabar labiau tiki telefonu nei savo kūnu”. Ir tame kažkas yra.
Individualizacija, apie kurią prieš dešimtmetį tik svajota
Kas man labiausiai patinka šitoje visoje istorijoje – tai, kad DI įrankiai leidžia išvengti tos senos „vienas planas visiems” logikos. Kauno futbolo akademijose treneriai pasakoja, kad dabar kiekvienam vaikinukui gali sudaryti individualų krūvio planą, atsižvelgiant į jo augimo tempą, traumų istoriją ir net miego įpročius. Vienam paaugliui reikia daugiau poilsio, nes jis dar auga ir kaulai „skauda”, kitam – galima duoti didesnį krūvį, nes organizmas atsigauna greičiau.
Anksčiau tokį individualizuotą požiūrį galėjo sau leisti tik profesionalūs klubai su dideliu biudžetu. Dabar panašius įrankius naudoja ir vidutinio lygio sporto mokyklos, nes technologijos atpigo, o programėlės tapo prieinamesnės.
Ne viskas taip rožinė, kaip skamba
Būtų nesąžininga nutylėti ir problemas. Kalbėjausi su viena bėgike iš Petrašiūnų, kuri prisipažino, kad kurį laiką tapo tiesiog apsėsta skaičiais – kiekvieną dieną tikrindavo „readiness score” ir jei jis būdavo žemas, tiesiog neitreniruodavo, net jei fiziškai jautėsi puikiai. Tai sukūrė keistą psichologinę priklausomybę nuo aplikacijos sprendimų.
Kitas dalykas – ne visi DI įrankiai vienodai gerai „supranta” lietuvišką kontekstą. Algoritmai dažnai treniruojami remiantis JAV ar Vakarų Europos sportininkų duomenimis, o mūsų klimatas, mitybos įpročiai ir net dienos ritmas (kas žiemą treniruojasi tamsoje prieš darbą, tas žino) šiek tiek skiriasi. Todėl kai kurie rekomendacijos tiesiog neatitinka realybės.
Praktiniai pavyzdžiai iš miesto
Vienas Kauno regbio klubas, apie kurį girdėjau, dabar naudoja kompiuterinio matymo technologiją treniruočių metu – kamera fiksuoja žaidėjų judesius ir analizuoja bėgimo techniką realiu laiku. Treneris gauna pranešimą, jei kažkieno bėgimo mechanika rodo padidėjusią traumos riziką. Skamba kaip mokslinė fantastika, bet tai jau vyksta, ir tai ne kažkoks super brangus profesionalų sporto klubo įrenginys, o gana prieinama sistema.
Kitas įdomus atvejis – plaukimo treneriai Kauno baseinuose pradėję naudoti DI analizei skirtus vandeniui atsparius jutiklius, kurie fiksuoja kiekvieną irklavimo judesį ir palygina su „idealiu” modeliu. Sportininkas per porą sesijų mato, kur konkrečiai švaisto energiją.
Tai kur mes dabar stovime, jei atvirai
Manau, kad tikroji revoliucija čia nėra pati technologija – ji nėra kažkas nepaprasto ar magiško. Tikroji permaina yra tame, kaip treneriai ir sportininkai išmoksta ja naudotis protingai, nepaverčiant algoritmo diktatoriumi, bet ir nenusirašant jo kaip nereikalingo žaisliuko.
Geriausi pavyzdžiai, kuriuos mačiau Kaune, yra tie, kur DI tampa tiesiog dar vienu įrankiu trenerio arsenale – šalia stopwatch’o, širdies ritmo monitoriaus ir senos geros intuicijos, kuri susiformuoja per metų metus stebint žmones. Duomenys padeda pastebėti tai, ko akis nepamato, bet jie niekada nepakeis to jausmo, kai treneris pažiūri sportininkui į akis ir supranta – šiandien geriau lengviau, nesvarbu, ką rodo aplikacija.
Ir galbūt būtent tame slypi ateitis – ne technologija vietoj žmogaus, o technologija kaip papildoma pora akių, padedanti priimti geresnius sprendimus. Kauno sportininkai, atrodo, tą jau supranta.
