Pusantros valandos kelio – ir tuščios rankos
Tomas Račinskas, 34 metų lengvosios atletikos treneris iš Kauno, praėjusią žiemą nuvažiavo į Klaipėdą su telefonu, kuris, jo manymu, buvo visiškai sugedęs. Servisas pažiūrėjo, pasakė, kad baterija tiesiog išsikrovė iki nulio, ir paprašė dvidešimt eurų už „diagnostiką”. Tomas grįžo namo be žodžių.
Tokių istorijų – pilna. Žmonės veža telefonus šimtus kilometrų, moka už apžiūrą, o paskui pasirodo, kad problema buvo elementari. Arba atvirkščiai – servisas randa „gedimų”, kurių iš tikrųjų nėra. Tomas po to incidento nusprendė, kad bent jau bazines problemas išmoks atpažinti pats.
Ką galima išsiaiškinti namuose
Pirmas dalykas, kurį Tomas išmoko – ekrano problemos dažnai turi labai aiškius požymius. Jei ekranas rodo vertikalias ar horizontalias linijas, bet reaguoja į lietimą – tai greičiausiai ekrano matrica, ne valdymo plokštė. Jei ekranas visiškai juodas, bet telefonas vibruoja ar groja garsus – problema su ekranu, ne su visa sistema.
Baterijos gedimus irgi galima nuspėti. Telefonas, kuris iš 100% nukrenta iki 20% per valandą, bet paskui valandą stovi ant to paties lygio – baterija. Telefonas, kuris išsijungia ties 30%, bet prijungus įkroviklį iš karto rodo 35% – vėlgi baterija. Android telefonuose yra paslėptas meniu (*#*#4636#*#*), kuris parodo baterijos būklę skaičiais.
Mikrofono ir garsiakalbio problemas dar paprasčiau patikrinti – yra nemokamų programėlių, kurios įrašo garsą ir iš karto atkuria. Jei girdisi traškesys arba visai nieko – aišku, kur problema.
Kamera – sudėtingiau, bet irgi įmanoma
Kameros gedimus Tomas vadina „gudriausia” sritimi, nes čia lengva supainioti programinę ir aparatinę įrangą. Jo metodas paprastas: jei kamera rodo juodą ekraną tik vienoje programėlėje – tai programinė problema, kurią sprendžia pats telefonas. Jei juodas ekranas visur, net ir po pilno atstatymo – tai jau fizinis gedimas.
Beje, prieš nešant telefoną į servisą dėl kameros, verta patikrinti, ar objektyvas tiesiog nėra užterštas. Skamba juokingai, bet servisai tai mato nuolat.
Kai pats nebeišsiaiškini – bent jau žinai, ko klausti
Tomas dabar į servisą važiuoja kitaip. Jis žino, kokį gedimą įtaria, gali pasakyti meistrams konkrečiai, ir – svarbiausia – supranta, kai jam bando parduoti nereikalingą remontą. Pernai nuvežė telefoną į telefono remontą Klaipėdoje su tikra problema – sugedusiu įkrovimo lizdu – ir jau galėjo kalbėtis su meistru kaip lygus su lygiu. Kaina buvo sąžininga, darbas – greitas.
Tai nėra apie tai, kad žmonės turėtų patys taisyti telefonus. Tai apie tai, kad elementarios žinios taupo ir pinigus, ir nervus. Pusantros valandos kelio į Klaipėdą kainuoja tiek pat, kiek rimtas remontas – ir jei jau važiuoji, bent jau žinok, ko važiuoji.
Trenerio pamoka sau pačiam
Tomas sako, kad sporto treniruotėse visada moko sportininkus pažinti savo kūno signalus – suprasti, kada tai nuovargis, o kada tikra trauma. Su telefonais, pasirodo, logika ta pati. Prietaisas siunčia signalus. Reikia tik išmokti juos skaityti. O kai jau moki – ir specialisto pagalba tampa tikra pagalba, o ne loterija.
