Kai kaimynas pasistato šilumos siurblį ir pasigiria, kad per žiemą išleido perpus mažiau nei anksčiau dujoms, natūraliai kyla noras patikrinti, ar tai tiesa, ar tiesiog gerai suplanuota rinkodara. Atsakymas, kaip dažnai būna su tokiais klausimais, priklauso nuo to, kokį namą turite, kokia jo izoliacija, kokia šildymo sistema jame įrengta ir kaip tiksliai skaičiuojate savo elektros kainą. Bandykime praeiti per skaičius be emocijų.
Kiek realiai kainuoja šildyti dujomis
Vidutinio dydžio, apie 150 kvadratinių metrų namui, kurio metinis šilumos poreikis siekia maždaug 15 000 kWh (tai gana tipiška skaičius vidutiniškai apšiltintam individualiam namui Lietuvoje), dujinis katilas su ~92 proc. efektyvumu sunaudos apie 1600–1700 kubinių metrų gamtinių dujų per sezoną. Su dabartinėmis dujų kainomis, kurios namų ūkiams su visais mokesčiais ir tiekimo paslaugomis siekia apie 0,70–0,80 euro už kubinį metrą, tai reiškia maždaug 1100–1300 eurų per metus. Skaičius gali svyruoti priklausomai nuo tiekėjo ir to, ar turite fiksuotą, ar kintamą kainą, tačiau bendra proporcija išlieka panaši jau kelis sezonus.
O ką rodo šilumos siurblio skaičiuoklė
Čia prasideda įdomesnė dalis. Oro–vandens šilumos siurblio sezoninis efektyvumo koeficientas (SCOP) Lietuvos klimate realiai svyruoja tarp 3,0 ir 4,0, priklausomai nuo įrenginio kokybės, montavimo ir, svarbiausia, nuo to, kokia šildymo sistema veikia namuose. Jei turite grindinį šildymą su žema tiekimo temperatūra, galite tikėtis SCOP arčiau 4. Jei sistemoje liko seni radiatoriai, projektuoti aukštesnei temperatūrai, koeficientas gali nusėsti iki 2,5–3.
Imant vidutinį SCOP 3,5, tam pačiam 15 000 kWh šilumos poreikiui prireiks apie 4300 kWh elektros. Su elektros kaina apie 0,16–0,18 euro už kWh (skaičiuojant su visais mokesčiais ir tiekimo paslaugomis, be papildomų dvitarifių gudrybių), tai išeitų apie 700–770 eurų per metus. Skirtumas su dujiniu katilu – maždaug 400–550 eurų kasmet, priklausomai nuo konkrečių kainų tuo momentu.
Kur slypi realus kablys
Skaičiai atrodo įtikinamai, bet čia reikia sustoti ir pažiūrėti į investicijų pusę. Naujas dujinis kondensacinis katilas su montavimu kainuoja apie 2000–3000 eurų. Kokybiškas oro–vandens šilumos siurblys su montavimu – dažniausiai 8000–14000 eurų, priklausomai nuo galios, gamintojo ir to, ar reikia keisti visą šildymo sistemą (pavyzdžiui, pereiti nuo radiatorių prie grindinio šildymo, kas savaime yra atskiras, dažnai nemažas biudžetas).
Skirtumas tarp investicijų dažnai siekia 6000–10000 eurų. Jei metinis sutaupymas – 400–550 eurų, grynas atsipirkimo laikas be jokių subsidijų nusidriekia iki 15–20 metų. Tai jau nebeatrodo taip patraukliai, kaip skambūs pardavėjų šūkiai apie „šildymo revoliuciją“.
Čia į vaizdą įeina valstybės paramos programos – Aplinkos projektų valdymo agentūros kompensacijos gali padengti 30–50 proc. įrenginio ir montavimo kainos individualiems namams, priklausomai nuo pajamų kategorijos ir programos sąlygų konkrečiu metu. Su tokia parama atsipirkimo laikas gali sutrumpėti iki 8–12 metų, kas jau yra visiškai realistiškas terminas, ypač turint omenyje, kad šilumos siurblio tarnavimo laikas siekia 15–20 metų.
Kintamieji, kurių niekas negali garantuoti
Dujų ir elektros kainos ateityje nėra fiksuotos, ir būtent čia dažniausiai klysta ir vieni, ir kiti skaičiavimų šalininkai. Dujų kaina priklauso nuo tarptautinės rinkos ir geopolitinės situacijos – pastarieji metai tai puikiai parodė. Elektros kaina biržoje taip pat svyruoja, o jei namuose yra saulės elektrinė, šilumos siurblio ekonomika keičiasi iš esmės – dienos metu pagaminta elektra, panaudota šildymui ar karštam vandeniui, praktiškai nieko nekainuoja, ir tada atsipirkimo laikas gali sutrumpėti perpus.
Taip pat verta paminėti, kad šilumos siurblys reikalauja tinkamos namo izoliacijos – jei sienos ir stogas praleidžia šilumą, jokia technologija to nepataisys, o efektyvumo skaičiai sugrius. Dujinis katilas šia prasme yra tolerantiškesnis prastesnei izoliacijai, nes gali dirbti aukštesnėse temperatūrose be didelio efektyvumo praradimo.
Kai skaičiai svarbesni už pažadus
Jei reikia vieno sakinio atsakymo – šilumos siurblys ilgainiui pigesnis eksploatuoti, bet brangesnis įsigyti, o realus finansinis pranašumas priklauso nuo trijų dalykų: namo izoliacijos, esamos šildymo sistemos tipo ir to, ar pavyksta gauti valstybės paramą. Be šių trijų sąlygų susidėjimo, sprendimas dažnai tampa labiau ideologiniu nei finansiniu – žmonės renkasi šilumos siurblį dėl aplinkosaugos ar nepriklausomybės nuo dujų tiekimo, o ne vien dėl grynosios ekonomikos.
Tiems, kurie planuoja gyventi name dar bent dešimtmetį, turi tinkamą šildymo sistemą ir gali pasinaudoti kompensacija, šilumos siurblys yra racionalus pasirinkimas. Tiems, kurie turi seną namą su radiatoriais ir neplanuoja didelės renovacijos, greičiausiai protingiau palikti dujinį katilą – bent kol technologija ar kainos pasikeis tiek, kad skaičiai apsivers kita puse.
